Kartą vakarop keliu palei vienuolyną ėjo pamaldus senolis bernardinas su rožiniu rankose. Staiga jaučia, kad jį kažkas baksnoja į nugarą. Atsigręžęs už savęs mato riebutėlį arklį. Ilgai negalvodamas vienuolis užmetė arkliui ant kaklo rožinį. Arklys prašneko žmogaus balsu, prašydamas rožinį nuimti, nes šis deginte degina, už tai pažadėjo vienuoliui bet kame pasitarnauti. Bernardinas ir sako: „Jei leisi ant tavęs suvežti akmenis sienai aplink vienuolyną ir sodą, tuomet tave paleisiu“. Arklys sutiko. Vienuolis ėmė vežioti akmenis, o arklys – liesėti ir liesėti. Pagaliau, kai buvo privežta pakankamai akmenų, arklys vos bepavilko kojas. Pasigailėjo vienuolis vargšo gyvulio, nuėmė nuo kaklo rožinį ir staiga arklys tapo neregimu: pakilo vėjas, susuko aukštyn dulkių stulpą – tai buvo didelio nusidėjėlio siela kentėjusi skaistykloje, tačiau po šio darbo ji nusipelnė Dangaus Karalystės
